Juosmens skausmas

balandžio 4, 2011

Daugiau informacijos apie juosmens skausmą rasite interneto svetainėje www.fizioklinika.lt

Juosmens skausmas vargina įvairaus amžiaus, abiejų lyčių, įvairių etninių grupių žmones. Šis skausmas labai blogina gyvenimo kokybę ir mažina darbingumą, yra viena dažniausių invalidumo priežasčių ir viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių pacientai kreipiasi į gydytoją. Dažnai juosmens skausmas per kelias dienas ar savaites, rečiau – mėnesius išnyksta, tačiau jis gali būti ir labai sunkios ligos požymis. Skausmą gali sukelti stuburo struktūrų patologija (vertebrogeninis skausmas), taip pat kitų struktūrų, pavyzdžiui, vidaus organų (viscerogeninis skausmas), pažeidimas.

Ūminis juosmens skausmas.

Dažniausiai juosmens skausmo (lumbalgijos) etiologija nėra tiksliai nustatoma, nes skausmą paprastai sukelia ne vienos stuburo struktūros pažeidimas. Labai sunku nustatyti skausmo impulsacijos šaltinį, be to, yra gana sudėtinga diagnostika. Ūminę lumbalgiją gali sukelti trauma, per didelio krūvio kėlimas, bėgimas asfaltuotu takeliu, staigus ir nekoordinuotas judesys, ilgalaikė nefiziologinė poza (ilgalaikis sėdėjimas, ypač automobilyje ir nepatogiose kėdėse ar krėsluose), peršalimas. Šis skausmas gali atsirasti ir tada, kai nėra stuburo patologijos, tačiau dažniausiai jis vargina pacientus, kuriems yra degeneracinių pokyčių. Tarp įrodytų juosmens skausmus skatinančių veiksnių taip pat yra būklės, keičiančios stuburo linkius, pavyzdžiui, nutukimas ir nėštumas. Apskritai laikoma, kad net 97 proc. atvejų ūminės lumbalgijos priežastis yra mechaninė, t. y. Susijusi su stuburo statinės ir dinaminės funkcijos sutrikimu. Tai paprastai siejama su stuburo (diskų, sąnarių, raiščių) degeneracijos procesais, tačiau tik kai kuriais atvejais (ne daugiau nei 10 proc.) šie mechaninės kilmės lumbalgijos atvejai gali turėti rimtesnių pasekmių, nes jie susiję su spondilolisteze, disko išvarža, spinaline stenoze. Tai labai paveikia tiek pačią stuburo funkciją ar kitus audinius (nervinį, kraujagyslinį) bei sukelia jų funkcijos sutrikimus. Nors tik 3 procentai ūminės lumbalgijos yra nemechaninės stuburo ar visceralinės kilmės, jas pirmiausia būtina paneigti diagnozuojant ligą.

Nemechaniniai lumbalgijos atvejai tai:

  • neoplazma (metastazės stubure, dauginė mieloma, limfoma ar leukemija, nugaros smegenų, retroperitoniniai augliai),
  • infekcijos (osteomielitas, discitas, paraspinalinis ar epidūrinis abscesas,
  • uždegimo procesai (artritas, ankilozinis spondilitas, Reiterio sindromas, psoriazinis spondilitas, reumatinė polimialgija)).Visceraliniai nemechaniniai atvejai:
  • dubens organų ligos (prostatitas, endometriozė, lėtinis mažojo dubens uždegimas),
  • inkstų ligos (akmenligė, pielonefritas, perinefrinis abscesas),
  • kraujagyslių ligos (pilvo aortos aneurizma),
  • virškinamojo trakto ligos (pankreatitas, cholecistitas, žarnyno ligos).Nepaisant to, kokia lumbalgijos priežastis (mechaninė ar nemechaninė), pats skausmas gali kilti iš kelių šaltinių.

Skausmas gali būti:

nocicepcinis, kai somatinių stuburo audinių pažeidimas sukelia pirminių skausmo somatosensorinių nervų iritaciją.
uždegiminis, neuropatinis,kai skausmo pobūdis somatosensoriniame nerve yra pakitęs.

Lumbalgija gali atsirasti dėl stuburo struktūrų pažeidimo (pirmas disko protruzijos vystymosi etapas) arba minkštųjų audinių pažeidimo (raumenų spazmo ar pertempimo, raiščių pertempimo ir kt.). Dažnai ūminė lumbalgija kyla tada, kai disko branduolio fragmentas staiga įstringa fibrozinio žiedo įtrūkime. Tada pertempiami išoriniai fibrozinio žiedo sluoksniai (užpakalinė vidinė disko blokada) arba pasislenka visas diskas ir pertempia užpakalinį išilginį raištį. Paprastai tada būna ryški juosmens raumenų įtampa, išsilyginęs juosmens linkis (lordozė) ir antalginė skoliozė. Segmentinių raumenų spazmas apsaugo stuburą, nes imobilizuoja pažeistą stuburo segmentą (miofiksacija). Tačiau ilgainiui toks raumenų spazmas jau ne teigiamai veikia, o pats sukelia skausmą. Skausmas gali šiek tiek sumažėti gulint ant nugaros, bet net menkiausias judesys vėl sukelia stiprų skausmą. Kadangi skausmas kyla iš įvairių struktūrų (raiščių, facetinių sąnarių, stuburkaulio antkaulio, paraverterinių raumenų, fascijų, kraujagyslių, tarpslankstelinių diskų, nervinių šaknelių), lumbalgijos diagnostika gana sudėtinga. Tačiau vis dėlto kiekvienam skausmo šaltiniui būdinga tam tikra klinika. Todėl, vertinant skausmą, būtina ne tik išsiaiškinti skausmo intensyvumą ir lokalizaciją, bet kreipti didelį dėmesį ir į skausmo pobūdį (į ką skausmas panašus), skausmo trukmę (nuolatinis, sukeltas).

Niekada nevalia pamiršti neurologinio ištyrimo kreipiant dėmesį į ne tik sensorinę, bet ir motorinę kojų funkciją (tempimo simptomai, jutimai, refleksai, Babinskio simptomai). Raumenų ir raiščių pažeidimų sąlygoti skausmai Ūminis raumenų skausmas atsiranda tada, kai greitai ir nepakankamai koordinuotai atliekamas judesys. Toks judesys sukelia ūminį raiščio ar raumens pažeidimą arba neadekvatų raumens spazmą, kuris sutrikdo vietinę arterinę ir veninę kraujotaką, dėl to sutrinka ir judėjimo sistemos elementų veikla. Šis skausmas skiriasi nuo raumens trūkimo simptomų, nes pertempus raumenis ir raiščius skausmas yra labiau išplitęs, jaučiamas ne vienoje srityje, mažiau intensyvus, dažniau bukas ir maudžiantis. Poūmis raumenų ir raiščių skausmas vystosi pamažu. Jis kyla dėl dažno raumenų pertempimo. Šis skausmas yra ne toks ūminis, bet maudžiamojo pobūdžio, vargina tiek ramybės metu, tiek judant ir ilgai išlieka tokio pat intensyvumo ir pobūdžio. Dažniausiai šis skausmas atsiranda tada, kai atskiros netreniruoto organizmo raumenų grupės yra apkraunamos ilgą laiką.

Kaulų ir sąnarių pažeidimų sąlygoti skausmai.
Sąnarių skausmas yra aštrus, sukaustantis, jo intensyvumas ramybės metu nekinta, o aktyviai judant – stiprėja. Šis skausmas gali kilti po didelio fizinio krūvio ir trūkčiojančių judesių (pavyzdžiui, darbo su kastuvu, statybinių medžiagų krovimo). Jauniems žmonėms, kurių raumenys stiprūs, trauma dažniau pažeidžia raumenis, o vyresniems – facetinius sąnarius. Esant sąnarių pažeidimui, gali būti jaučiamas nugaros girgždėjimas ir stiprėjantis sukaustymas bei juosmens skausmas. Neskauda tik atliekant nedidelės amplitudės judesius. Einant nugara būna įsitempusi, sustingusi, o juosmens linkis išsilyginęs. Skausmas šiek tiek sumažėja atsipalaidavus ir gulint, taip pat nuo vietinių šilumos procedūrų. Skausmas gali šiek tiek sumažėti gulint „neutralioje“ pozoje, pavyzdžiui, ant šono sulenktais ir pritrauktais prie krūtinės keliais.

Neuropatinis skausmas

Neuropatinis skausmas skiriasi nuo kitų savo pobūdžiu ir intensyvumu. Jei yra disko išvarža, kuri nuolat spaudžia nervų šaknelę, vystosi nervų šaknelės kraujotakos sutrikimai, atsiranda veninė stazė, pabrinkimas ir demielinizacija – vystosi radikulopatija. Tada nervinis kamienas pernelyg jautriai reaguoja į įvairius padėties pakitimus, sukeldamas stiprų, ūminį, dažniausiai šaudančio pobūdžio, plintantį į vieną ar abi kojas skausmą (išialgiją). Išialgija gali būti vertebrogeninės ir nevertebrogeninės kilmės. Reikia atskirti refleksinį (atspindžio) skausmą, kurį sukelia inervuojančio stuburo motorinio segmento struktūras nervo sudirginimas, regioninis raumenų spazmas ir „neuroosteofibrozės“ zonų formavimasis periferijoje, nuo skausmo, kurį sukelia radikulopatija (nugaros smegenų šaknelės patologija). Jauniems pacientams (30-50 metų) vertebrogeninį skausmą dažniausiai sukelia tarpslankstelinio disko išvarža. Dažniausiai yra pažeidžiami du paskutiniai diskai: L5-S1 ir L4-L5, rečiau L3-L4. Esant pradinėms išvaržos formavimosi stadijoms, pacientus vargina vietinis ir refleksinis skausmas, kuris gana dažnai plinta į kryžmeninį klubo sąnarį, kryžmenį, stuburgalį, kapšelį ar tarpvietę, negalavimui progresuojant atsiranda „šaknelių“ skausmas. Disko išvaržos sukeliamas skausmas dažnai atsiranda atlikus staigų judesį, pasilenkus, pakėlus svorį ar nukritus. Iš anamnezės paaiškėja, kad pacientui jau ir anksčiau būdavo juosmens ir kryžmens skausmai, kartais plisdavę į kojas. Kai dėl disko išvaržos skauda koją, tai paprastai skauda ir juosmenį, bet jauniems pacientams disko išvarža gali sukelti tik kojos skausmus. Iš pradžių skausmas būna bukas, maudžiantis, bet pamažu stiprėja, rečiau iškart tampa maksimaliai stiprus. Skausmas stiprėja judant, įsitempiant, keliant svorius, sėdint žemame krėsle, ilgą laiką būnant vienoje pozoje, čiaudint ir kostint, spaudžiant jungo venas, o silpsta ramybės metu, ypač gulint ant sveiko šono, sulenkus skaudamą koją per kelio ir klubo sąnarius. Juosmeninio disko išvarža paprastai spaudžia šaknelę, išeinančią vienu lygiu žemiau, tačiau kartais šaknelės pažeidimo simptomai kyla dėl dar aukščiau esančio disko pažeidimo. Todėl, įvertinus klinikinius duomenis, galima tik apytiksliai pasakyti, kuri šaknelė yra suspausta ir kurio disko išvarža sukėlė skausmus. Retai pasitaiko, kad vieno disko išvarža spaustų net dvi šakneles, dažniau tai būna tada, kai yra L4-L5 disko išvarža (tada nukenčia L5 ir S1 šaknelės).

„Raudonosios vėliavėlės“

Nors skausmas kiekvienu ūminės lumbalgijos atveju turi specifinius požymius, pirmiausia svarbu išaiškinti, ar nėra potencialiai labai pavojingų būklių, vadinamųjų „raudonųjų vėliavėlių“ (1 lentelė). Galimą „arklio uodegos“ šaknelių sindromą reikia įtarti tuomet, kai nustatomi aiškūs kojų neurologinio pažeidimo simptomai, dubens organų funkcijos sutrikimai. Infekcinę lumbalgijos kilmę reikia įtarti, jei yra neseniai buvusi bakterinė infekcija, pacientas vartoja intraveninių narkotikų, nusilpęs imunitetas, pasireiškia naktinis skausmas. Galimą vėžinį procesą rodo vėžio anamnezė, nepaaiškinamas svorio kritimas; osteoporozė visuomet įtariama, kai yra nustatomi stuburkaulio lūžiai. Jei nėra neurologinių pažeidimo simptomų, pavojingų būklių, specialių tyrimų nereikia, nes 90 procentų atvejų ūminė lumbalgija praeina per keturias savaites.

Pacientų, kuriuos vargina ūminis juosmens skausmas, gydymas
Gydant ūminį juosmens skausmą, siekiama jį sumažinti, kartu išsaugant fiziologines funkcijas, apsaugant nuo lėtinio skausmo ir socialinės adaptacijos sutrikimo. Dažniausiai tokie pacientai yra gydomi taip, kad kaip įmanoma daugiau išliktų įprastas judėjimo režimas. Todėl ūminės lumbalgijos gydymo uždaviniai yra šie:

  • pacientų mokymas;
  • skausmo kontrolė;
  • sutrikusios funkcijos atsinaujinimas.

Mokant pacientus siekiama nuraminti, kad jie tikėtų, jog greitai pasveiks, informuojama apie judesius ir kūno padėtis, kurių reikia laikytis siekiant sumažinti skausmo pojūtį, patariama, kad pasveikęs pacientas išlaikytų aktyvų gydymo stilių – mažiau gulimo režimo, daugiau aerobinių pratimų – greitas ėjimas, plaukimas. Skausmo kontrolė turi būti vykdoma laikantis tam tikrų jos principų. Pagrindinis gydymo metodas yra farmakoterapija. Analgezinio poveikio, gydant ūminį juosmens skausmą, siekiama nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo (NVNU), ciklooksigenazės
(COX)-2 inhibitoriais, miorelaksuojamaisiais vaistais, opioidiniais analgetikais. Kitų metodų, kaip antai: stuburo trakcijos, masažo, fizioterapijos procedūrų ir kt., efektyvumas nėra įrodytas kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu.

Psichologiniai ir socialiniai lėtinio juosmens skausmo veiksniai

Lėtinis nugaros skausmas yra glaudžiai susijęs su psichologiniais ir socialiniais veiksniais, pavyzdžiui, nepasitenkinimu darbo sąlygomis, paciento įsitikinimu, kad juosmens skausmą sąlygoja darbo sąlygos, bloga nuomone apie ligos prognozę ir su noru gauti finansinę kompensaciją. Pacientams, kuriems atsiranda juosmens skausmas, gali būti ir psichologinių sutrikimų. Vienas jų – neadekvatus skausmo sukeltas elgesys. Šio sutrikimo simptomus aprašė G. Waddell ir bendraautoriai. Pagal ligonio skundus ir anamnezę galima nustatyti septynis skausmo sukelto elgesio simptomus:

  • stuburgalio viršūnės skausmas;
  • visos kojos skausmas;
  • jausmas, kad pakerta kojas;
  • paskutiniaisiais metais nebuvo periodų be skausmo;
  • įvairios medicinos priemonės ar į jas neadekvačiai reaguojama;

Pacientų, varginamų lėtinio juosmens skausmo, gydymas

Pacientui, kuris perdėtai tiki kuriuo nors gydymo metodu ir viliasi, kad tas metodas greitai ir visiškai išgydys, dažnai tenka nusivilti. Tada pacientas galvoja, kad liga neišgydoma. Kad taip neatsitiktų, pacientas iš gydytojo turi gauti tikslią ir kuo išsamesnę informaciją apie ligos
priežastis, prognozę, galimus gydymo metodus ir derinius, jų veiksmingumą.
Tada jis labiau pasitiki gydytoju, be to, pats aktyviai dalyvauja gydyme. Pacientas
turi jaustis atsakingas už gydymo rezultatus ir mokytis kontroliuoti skausmą
savarankiškai. Sisteminė atsitiktinės atrankos klinikinių tyrimų analizė parodė, kad tinkamiausi lėtinio juosmens skausmo gydymo planai tai – programos, kuriose atsispindi
kelių medicinos sričių specialistų rekomendacijos, ir vadinamosios juosmens mokyklos, kuriose stengiamasi koreguoti paciento elgseną ir judėjimą. Tyrimai atskleidė, kad po vieną mėnesį
trukusio gydymo kurso „juosmens mokykloje“ skausmas dažniausiai nesikartoja vienerius ar daugiau metų, be to, visą šį laiką išlieka normalus fizinis ir socialinis aktyvumas.
Juosmens skausmus mažina tam tikri fiziniai pratimai, stiprinantys liemens raumenis (liemens kėlimas gulint ant nugaros ir gulint ant pilvo, dubens kėlimas gulint ant nugaros, kojų sulenkimas per klubo ir kelių sąnarius ir pritraukimas prie pilvo, gulint ant nugaros). Pacientams,
kuriems pasireiškia spondilolistezė, reikia atlikti pratimus, stiprinančius skersinius pilvo raumenis.
Apibendrinus keletą atsitiktinės atrankos klinikinių tyrimų, paaiškėjo ir tai, kad kai kurios lėtinio juosmens skausmo gydymo programos yra išvis neveiksmingos arba mažai veiksmingos. Elektroneurostimuliacijos pro odą, biologinio elektromiografinio grįžtamojo ryšio metodo,
stuburo tempimo, akupunktūros, sklerozuojančių vaistų injekcijų į stuburo sąnarius ir raiščius, magneto terapijos ir hidroterapijos poveikis buvo panašus kaip ir placebo. Kol kas nežinoma, ar
veiksminga yra manualinė terapija.
Yra trys lėtinio juosmens skausmo gydymo kryptys:

  • monoterapija,
  • multidisciplininė terapija ir
  • redukcinis metodas.

Esant lėtiniam juosmens skausmui, dauguma pavienių gydymo metodų (monoterapija)
yra neveiksmingi arba nedaug veiksmingi. Nemažai tyrimų parodė, kad lėtinį juosmens skausmą veiksmingai mažina tricikliai antidepresantai (amitriptilinas – 25-75 mg, geriamas vakare prieš miegą, dozė parenkama individualiai, įvertinus gautą rezultatą ir galimas nepageidaujamas reakcijas). Skausmui paūmėjus, pirmiausia reikėtų trumpai skirti NVNU, tačiau šie vaistai dažniausiai nuslopina paūmėjimą, bet neveikia arba nedaug veikia lėtinį skausmą.
Kai kurie autoriai nurodo, kad teigiamą poveikį sukelia miorelaksuojamieji vaistai ir botulotoksinas. Elgesio terapija yra veiksmingesnė nei placebas, bet nepranoksta kineziterapijos programų. Kai elgesio terapija derinama su kitais monoterapijos metodais, tai papildomas elgesio terapijos poveikis būna nedidelis. Kol kas dar nėra vieno multidisciplininės nugaros skausmo terapijos modelio. Dažniausiai yra derinamos kineziterapija, kognityvinė ir elgesio psichoterapija. Vadovaujantis redukciniu metodu, siekiama tiksliai išsiaiškinti, kur kyla skausmas, ir pagal tai skiriamas gydymas, stengiantis pašalinti specifinius biomechaninius sutrikimus. Šį metodą neretai kritikuoja dėl to, kad neatsižvelgiama į psichologinius ir socialinius lėtinio skausmo veiksnius. Skausmo impulsacijos šaltinius padeda nustatyti diagnostinės kryžmeninio klubo sąnario ir facetinių sąnarių blokados bei kompiuterinė tomografija-diskografija. Pastarasis metodas padeda nustatyti vidinius diskų įtrūkimus. Atlikus minėtas blokadas, skausmo šaltinį pavyksta nustatyti 40 proc. pacientų, varginamų lėtinio juosmens skausmo. Kompiuterinės tomografijos- diskografijos metodu juosmens skausmą sukeliantys pakitimai nustatomi taip pat 40 proc. pacientų. Nors šie diagnostikos metodai ir neatliekami visiems pacientams, kuriems pasireiškia lėtinis juosmens skausmas, tačiau šiuos tyrimus kartais galima atlikti, kai norima išsiaiškinti skausmo šaltinį. Tam tikrais atvejais, kai skausmo sindromo priežastis yra facetinių sąnarių ir kryžmeninio klubo sąnario disfunkcija, galima atlikti radioterapinę sąnarių denervaciją, tai sumažina skausmą 60-80 proc. pacientų. Kai yra vidinių diskų įtrūkimų, galima atlikti disko elektroterminę terapiją, kurios metu įtrūkimai koaguliuojami lanksčiais elektrodais, įkištais į patį diską. Tačiau netgi tais atvejais, kai diskų įtrūkimai yra nustatyti kompiuterinės tomografijos-diskografijos metodu, disko elektroterminė terapija yra veiksminga tik 50 proc. pacientų.

Daugiau informacijos apie juosmens skausmą rasite interneto svetainėje www.fizioklinika.lt

Skaitykite daugiau:

Straipsnis: “Viskas apie juosmens skausmą“ http://www.fizioklinika.lt/lt_viskas_apie_juosmens_skausma/publikacija/idd/158

Straipsnis: “Apatinės nugaros dalies skausmas“ http://www.fizioklinika.lt/lt_apatines_nugaros_dalies_skausmas/publikacija/idd/160/

Straipsnis: “Stuburo išvarža – viena iš nugaros skausmo priežasčių“ http://www.fizioklinika.lt/lt_tarpslankstelinio_disko_isvarza/publikacija/idd/179

Stuburo išvaržos gydymas: http://www.stuburoisvarza.lt/

Nugaros skausmai: http://www.nugaros-skausmas.lt/

Stuburo skausmai: http://www.stuburoskausmai.lt/

Reklama

Patarimai dviratininkams

balandžio 4, 2011

Dviratis.

Ši aktyvumo rūšis geriau nei bėgimas tinka turintiems antsvorio, nes mažiau traumuoja sąnarius. Važiuojant dviračiu didėja ištvermė, gerėja širdies ir plaučių kraujotaka, stiprėja kojų ir sėdmenų raumenys, didėja kojų sanarių lankstumas, o malonūs pojūčiai slopina darbo ir buities rūpesčius, padeda išvengti neigiamų streso padarinių.

MANKŠTA IR POILSIS

  • Važinėtis dviračiu nerekomenduojama sergantiems tromboflebitu, venų išsiplėtimu (varikoze), taip patjei skauda stuburą juosmens ar kaklo srityje, nes minant pedalus kojų raumenys ne visda atsipalaiduoja ir dalį darbo atlieka su statine įtampa (pavyzdžiui kai norėdami įveikti įkalnę ilgesnį laiką sunkiai miname pedalus).
  • Tam kad būtume žvalūs, įgytume gerą fizinę formą, būtina per savaitę nors 4-7 val. pasivažinėti dviračiu, nuvažiuoti 75-145 km.

Būtina pasirinkti tinkamą dviratį.

  • Rėmo dydis: kai stovėdami apžergiate dviratį, atstumas nuo viršutinio rėmo vamzdžio iki tarpukojo turėtų būti 5-7,5 cm. Balnelio aukštis: jūsų kelis turėtų būti kiek sulenktas, kai koja spaudžiate pedalą žemyn.
  • Rekomenduojama tinkamai sėdėti ant dviračio. Minant priekinis pėdos trečdalis turi spausti pedalo ašį, liemuo- kiek sulenktas ir pasviręs į priekį, rankos- nežymiai sulenktos per alkūnes, vairą reikia laikyti pečių plotyje-laisvai, be įtampos. Taip sėdėdamas dviratininkas neturėtų jausti nepatogumo. Kojų judesiai turi būti plastiški, tolygūs, be be staigių postūmių, kvėpavimas lygus, ramus.
  • Važiuojant miesto gatvėmis ir užmiesčio keliais reikia laikytis Kelių eismo taisyklių, dviratis privalo turėti skambutį ir atšvaitus (važiuojant tamsiuoju paros metu reikia ir šviestuvo). Rekomenduojama važiuoti su šalmu, turėti dviračio pirmosios pagalbos rinkinį, laikytis pirmosios medicinos pagalbos teikimo taisyklių.

PATARIMAI

Prieš išsirinkdami dviratį: apsvarstykite, kaip dažnai ir kur juo naudositės: važinėsite kiekvieną dieną į darbą, važinėsite tik mieste, naudosite jį turistinėms išvykoms ar retkarčiais važinėsite su vaikais parke. Būtent tai turi didžiausią įtaką Jums tinkančio dviračio pasirinkimui. Kiekviena atskira dviračių rūšis yra skirta važiavimui konkrečia danga, tam tikromis vietovėmis arba naudojama kitiems tikslams.

Pagal tai jie skirstomi į tokias rūšis:

  • Hibridiniai. Šiais dviračiais galima važiuoti praktiškai visur, išskyrus ypač sunkiai pravažiuojama bekele. Hibridiniai dviračiai daugumą ypatybių paveldėjo iš kalnų dviračių. 28 coliu ratai leidžia plente jaustis žymiai geriau, nei su kalnų dviračiu.
  • Plento. Plento dviračiai yra ypatingai sportiški ir greiti. Juose naudojami 28 colių ratai su siauromis padangomis. Šie dviračiai skirti ilgam ir greitam važiavimui plentu. Šiuos dviračius renkasi sportininkai ir tie, kurie mėgsta greitą ir intensyvų važiavimą.
  • Turistiniai.Turistiniai dviračiai tinka daugumai kelionių, kur yra keliai ir takai: išvykos į gamtą, turistiniai žygiai dviračiu ar kasdieninės kelionės į darbą. Lyginant su plentiniais, turistiniai turi didesnį pavarų diapazoną, žymiai stipresnius ratlankius; vairas klasikinis, yra ragai, iškyša aukšta, išnešimas trumpas. Bazė ilgesnė, šakės kampas nuolaidesnis – tai daro dviratį stabilesnį.
  • Miesto. Šie dviračiai yra skirti važinėti kieta danga. Dažniausiai jie naudojami važinėjimui miesto gatvėse arba kietu vieškeliu. Ratai gali būti dvejopi – 26 ir 28 colių. Išskirtinė šių dviračių savybė – patogi sėdėsena. Jie turi patogesnius, platesnius balnelius, sėdima beveik stačiai. Dažnai prie jų tvirtinami krepšiai pirkiniams, veidrodėliai ar kiti mieste reikalingi priedai.
  • Kalnų. Šie dviračiai skirti važinėti kalnuotom vietovėm ir bekelėm. Pavarų skaičius nuo 18 iki 27. Kalnų dviračio vairas tiesus, platus, o tai palengvina vairavimą važiuojant minkštu gruntu. Stabdžių bei pavarų rankenėlių konstrukcija leidžia akimirksniu perjungti pavaras bei stabdyti, neatitraukiant rankų nuo vairo. Dviračio rėmas bei visa įranga pritaikyta atsižvelgiant į įvairiausias galimas trasas: važiavimas per akmenis, minkštą gruntą, balas, smėlį, purvą.
  • BMX. BMX dviračiai skirti atlikinėti įvairiems triukams. Šie dviračiai turi labai tvirtą rėmą ir kitus komponentus. Šie dviračiai turi papildomas kojų atramas, į viršų išriestą vairą, labai plačius ratus. Perkant tokius dviračius reikia labai tiksliai pasirinkti dviračio geometriją, nes tai turės įtakos atliekamų akrobatinių triukų sėkmei. Tai labai sparčiai jaunimo tarpe populiarėjanti dviračių rūšis.Ir dar keli patarimai:
  • Įsitikinkite, kad dviračio dydis yra tinkamas dviratininkui ir kad jis gali pasiekti stabdžių rankenėles;
  • Įsitikinkite, kad stabdžiai ir visas dviratis veikia nepriekaištingai;
  • Visada važinėkite su atšvaitais, o naktį su žibintais. Prieš kiekvieną važiavimą patikrinkite lempas ir atšvaitų būklę;
  • Niekada nevažiuokite dviračiu, skirtu vienam, dviese;
  • Niekada važiuodami dviračiu nesilaikykite už kitos transporto priemonės;
  • Daiktus tvirtinkite saugiai. Jie niekada neturi trukdyti stabdymui;
  • Visada dėvėkite šalmą.

Daugiau informacijos rasite: www.fizioklinika.lt

Taip pat apie dviračių naudą skaitykite: http://www.fizioklinika.lt/lt_lorem_ipsum_dolor_sit_amet_consectetur_adipiscing_elit/publikacija/idd/119/

Stuburo išvaržos gydymas: http://www.stuburoisvarza.lt/

Nugaros skausmai: http://www.nugaros-skausmas.lt/

Stuburo skausmai: http://www.stuburoskausmai.lt/


Bėgimo biomechanika

balandžio 4, 2011

Bėgimas yra naudingas sveikatai bei figūrai !

Daugiau informacijos apie bėgimo biomechaniką rasite interneto svetainėje www.fizioklinika.lt

Bėgimas didina ištvermę, yra naudingas širdies-kraujagyslių sistemai, degina riebalus ir pagerina bendrą organizmo energetiką. Visos organizmo ląstelės intensyviau aprūpinamos reikiamomis medžiagomis, stiprinama imuninė sistema ir stangrinama oda.

Bėgimo stadijos yra panašios kaip ir ėjimo (pavaizduota paveikslėlyje).

Dviejų žingsnių cikle koja būna atremties ir mosto (atraminė ir mojamoji).

  • Koja atremties padėtyje: a) remdamasi į žemę, amortizuoja kūno kritimą žemyn; b)padeda kūnui judėti į priekį ir laiko jį vertikalioje padėtyje; c) ištiesiama didina kūno judėjimo greitį tam tikra kryptimi.
  • Koja mosto padėtyje: a) sudaro optimalias sąlygas atraminei kojai atsispirti; b) trumpiausiu keliu pernešama iš užpakalinės į priekinę atraminę padėtį; c) dauguma jos raumenų atpalaiduojami ir pailsi.

Kiekvienam bėgimui būdingi bendri bėgimo technikos pagrindai. Bėgikai neturi sąlyčio su žeme. Bėgikas pagrindą liečia viena koja, atsispyręs lekia ore, paskui liečia pagrindą kita koja ir t.t.
Ėjimo metu arba viena arba kita koja liečiasi su žeme ir nėra „lėkimo oru“ fazės.

Bėgant atsispyrimo kampas keičiasi atsižvelgiant į bėgimo greitį. Greitai bėgant atsispiriama smailesniu kampu, lėčiau bėgant atsispyrimo kampas didėja, ir bėgiko kūnas polėkio fazėje pakyla aukščiau nuo žemės.
Bėgimo greitis priklauso nuo žingsnių ilgio ir dažnio. Kadangi bėgimo metu atsispiriant dalyvauja ir kelio sąnarys, atsispiriama galingiau, negu einant, bėgikų žingsniai yra ilgesni ir dažnesni.

Pėdos judesių fazės skirtingu greičiu bėgant ir einant.

Dažniausiai pasitaikantys biomechanikos sutrikimai, kuriems esant bėgioti yra nepatartina.

Pažeidimas Paveikslas Biomechanikos sutrikimas Paveikslas
Nykščio sąnario uždegimas
(Sesamoiditis)
1.Iškrypę kulnai į išorę (Pronated foot).
2.Šleivapėdystė (Abducted gait).
3.Iškrypę kulnai į vidų (Forefoot valgus).
1.Iškrypę kulnai į išorę2. Šleivapėdystė (Abducted gait).

3. Iškrypę kulnai į vidų.

Pado skausmas
(Plantar fasciitis)
1. Aukšta pėdos arka (High arched foot).
2.Iškrypę kulnai į išorę (Pronated foot).
3. Šleivapėdystė (Abducted gait).
4. Arklio kulnas
(Ankle equinus).
1. Aukšta pėdos arka
4. Arklio kulnas
Achilo skausmas (Achilles tendinopathy) 1.Iškrypę kulnai į išorę (Pronated foot).
2. Arklio kulnas
(Ankle equinus).
Šeivinių raumenų sausgyslių uždegimas 1. Iškrypę kulnai į išorę (Pronated foot).
2.Perdėta supinacija(Excessive supination)
2. Perdėta supinacija
Skausmas vidinėje blauzdos pusėje (Medial shin pain) 1. Iškrypę kulnai į išorę (Pronated foot).
2. Arklio kulnas
(Ankle equinus).
3. O formos kojos (varus alignment).
4. Šleivapėdystė (Abducted gait).
3. O formos kojos
Girnelės tendinopatija (Patellar Tendinopathy) 1. Iškrypę kulnai į išorę (Pronated foot).
2. Keturgalvio raumens sutrumpėjimas (Tight quadriceps).
3. Dubens pasvirimas į priekį (Anterior pelvic tilt)
2. Keturgalvio raumens sutrumpėjimas3.Dubens pasvirimas į priekį
Šlaunikaulio – girnelės skausmas (Patellofemoral pain) 1. Iškrypę kulnai į išorę (Pronated foot).
2.Dubens pasvirimas į priekį (Anterior pelvic tilt).
3. O formos kojos (varus alignment).
4. Šleivapėdystė (Abducted gait).
(Illiotibial band friction syndrome) 1. Šoninis dubens pasvirimas (Lateral pelvic tilting).
2. O formos kojos (varus alignment).
1. Šoninis dubens pasvirimas
Hamstringų patempimas
(Hamstring strain)
1.Dubens pasvirimas į priekį (Anterior pelvic tilt).
2. Arklio kulnas
(Ankle equinus).
Padikaulių mikrolūžiai (Metatarsal stress fractures) 1. Iškrypę kulnai į išorę (Pronated foot).
2. Iškrypę kulnai į vidų (Supinated foot).
Laivakaulio mikrolūžiai
(Navicular stress fractures)
1. Iškrypę kulnai į išorę (Pronated foot).
2. O formos kojos (varus alignment).
3. Arklio kulnas
(Ankle equinus).
Šeivikaulio mikrolūžiai(Fibular stress fractures) 1. Iškrypę kulnai į vidų (Supinated foot).
2. Iškrypę kulnai į išorę (Pronated foot).
3. O formos kojos (varus alignment).

Daugiau informacijos apie bėgimo biomechaniką rasite interneto svetainėje www.fizioklinika.lt

Stuburo išvaržos gydymas: http://www.stuburoisvarza.lt/

Nugaros skausmai: http://www.nugaros-skausmas.lt/

Stuburo skausmai: http://www.stuburoskausmai.lt/


Radikulopatija

balandžio 4, 2011

Radikulopatija

Daugiau informacijos apie radikulopatiją rasite interneto svetainėje www.fizioklinika.lt

Radikula (lot.)nervinė šaknelė.

RADIKULITAS – tai mechaninis uždegimas, kylantis, kai sudirginamos nervinės šaknelės. Jas gali žaloti deformavęsi diskai arba kaulinės išaugos (ataugos). Skausmas gali sustiprėti dėl įtemptų raumenų. Tikrą radikulitinį skausmą sukelia stuburo smegenų dangalų ir nervinių šaknelių dirginimas bei prispaudimas. Šių reiškinių pasekmės neretai gali tapti invalidumo priežastimi.

Dažniausios radikulopatijos priežastys:

  • tarpslankstelinio disko išvarža
  • kaulinės išaugos (osteofitai)
  • sustorėję stuburo raiščiai
  • apie šaknelę susiformavusios sąaugos
  • uždegiminiai, apie šakneles esančių dangalų, pakitimai
  • stuburo kanalo susiaurėjimas
  • osteohondrozė (liaudiškai vadinama „druskomis“)

Šaknelių pažeidimą taip pat gali sukelti ne stuburo kaulų ir jungiamojo audinio pažeidimo sukeltos priežastys: stuburo ar tarpslanstelinių diskų trauma, įgimtos stuburo anomalijos, šalia šaknelių esantys navikai.

„Radikulito“ – nervinių šaknelių uždegimo simptomai:

  • Raumenų „degimo“ pojūtis
  • Sprando skausmas
  • Nugaros skausmas
  • Juosmens skausmas
  • Raumenų silpnumas
  • Skausmas krūtinėje
  • Raumenų tirpimas
  • Jutimo sutrikimai
  • Šalinimo sutrikimai

Šiek tiek faktų apie radikulopatiją:

  • Dažniausiai būna juosmeninės-kryžmeninės radikulopatijos.
  • Sergantieji radikulopatija sudaro 5-10% visų sergančiųjų nervų ligomis.
  • Laikino nedarbingumo atžvilgiu radikulopatija užima antrą vietą po gripo.
  • Vyrai serga dažniau negu moterys.
  • Pagrindinį sergančiųjų kontingentą sudaro jauni (30-50 metų) žmonės, t.y. pačios darbingiausios amžiaus grupės atstovai.

Kaip apsisaugoti nuo radikulito?
1. Vengti fizinio krūvio, kurio metu gali būti tiesiogiai traumuojamas stuburas (sunkių svorių kilnojimas, ilgalaikė priverstinė kūno padėtis).
2. Fiziškai dirbant, laikyti stuburą vertikalioje ašyje, sunkius daiktus kelti atsitūpus, tiesia nugara.

3. Reguliuoti kūno svorį, kad nebūtų viršsvorio.
4. Pasikonsultavus su kineziterapeutu, reguliariai atlikti fizinius pratimus, stiprinančius nugaros raumenis.
5. Esant lėtiniams nugaros skausmams bei atliekant tam tikrą fizinius veiksmus, galinčių sukelti stuburo apkrovimą, nešioti juosmenį fiksuojantį korsetą.
6. Vengti darbo drėgnose, nešildomose patalpose.
7. Moterims patariama neavėti batų aukšta pakulne, nes tada stuburas juosmens srityje per daug išlinksta į priekį ir labiau spaudžiami bei traumuojami juosmens tarp slanksteliniai diskai. “Radikulito“ gydymas

Gydymo taktika priklauso nuo paciento amžiaus, ligos sunkumo, rizikos faktorių ir turėtų būti individuali kiekvienam pacientui. Gydant radikulopatijas (radikulitus), pirmiausia siekiama sumažinti skausmą, taip pat atstatyti sutrikusias nervų sistemos funkcijas – motorinę, juntamąją ir kt.

Gydant radikulopatiją dažniausiai vartojami medikamentai yra analgetikai – nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai, bei taikomos kineziterapijos, fizioterapijos procedūros.

Daugiau apie radikulitą skaitykite: http://www.fizioklinika.lt/lt_radikulitas/publikacija/idd/184/

Taip pat skaitykite:

Stuburo isvaržos gydymas: www.stuburoisvarza.lt

Nugaros skausmai, gydymas Vilniuje: www.nugaros-skausmas.lt

Stuburo skausmai: www.stuburoskausmai.lt

 


PETIES SĄNARIO ANKŠTUMAS

balandžio 4, 2011

PETIES SĄNARIO ANKŠTUMAS

Daugiau informacijos apie peties sąnario ankštumą rasite interneto svetainėje www.fizioklinika.lt

Pastaruosius tris dešimtmecius peties sanario ankštumo sindromas (PSAS) tapo dažniausiai
sutinkama peties sąnario patologija. Pavyzdžiui, Danijoje iš visų sergančių judamo aparato ligomis žmoniu net 48 % nustatyta peties sanario ankštumo diagnozė, o Švedijoje net 7 % gyventojų serga šia liga. Anksciau buvo manoma, kad peties sąnario ligos yra tik sportininkų ir senyvo amžiaus žmonių problema, bet šiomis dienomis ji tapo nereta ir tarp vidutinio amžiaus žmonių. Žmogus, neretai būdamas jau apie 40 metu amžiaus, neįsiklauso į savo kūno negalavimus ir gana vėlai kreipiasi į medikus. Daugelio pasaulio medikų patirtis rodo, kad dažniausiai žmogus kreipiasi tiktai tuomet, kai peties skausmas neleidžia pailsėti naktį, riboja galimybes dirbti ir jokie priešuždegiminiai vaistai jų jau negelbsti. Tai rodo, kad uždegimo vyksmas jau toli pažengęs, ir retai gali padėti konservatyvus gydymas, o dažnai gresia ir negalia. Lietuvos Respublikos valstybės registro duomenimis pagal sergamumą jungiamojo audinio ir skeleto raumenų sistemos ligos užima trečią vietą. Tyrimų rezultatai skelbia, kad Lietuvoje reto kurio keturiasdešimties metų sulaukusio žmogaus nevargina peties skausmai. Pagal amžiaus pasiskirstyma Lietuvoje peties sąnarių ligomis serga 20 % piliečių nuo 40 iki 49 metu amžiaus (2002 m.). Kaip palyginimas yra tai, kad dar 1998 m. tai siekė 16,7%, ir dažniausiai sirgo vairuotojai ir kilnojamų įrenginių operatoriai (net 80,65 % iš visų profesijų). Visa ši padėtis verčia susimąstyti ir daryti viską, kad būtų skiriamas pakankamas dėmesys uždegiminių vyksmų pečių sąnariuose profilaktikai, vyktu derama pacientų švieta ir pradėtas savalaikis gydymas.

Peties sanario ankštumo sindromas
Pirminis peties sanario ankštumo sindromas yra atsikartojanti, lėtinė liga, pasireiškianti dėl peties sanario uždegimo arba mikrotraumų. Šios ligos pasekmės yra rotatoriu manžetės susilpnėjimas, peties sąnario nestabilumas ir skausmas judesio atlikimo metu. Peties sąnario ankštumo sindromą (PSAS) pirmą kartą aprašė gydytojas Meyer 1931 metais.
Jis manė, kad rotatorių manžetės plyšimai yra tiktai antrinė ilgai užsitęsusio rotatorių manžetės sausgyslių uždegimo pasekmė, kada sausgyslėms brinkstant kinta tarpsąnarinių ertmių dydis ir taip susidaro didelis tarpsąnarinis spaudimas. Vėliau Neer aprašė peties sąnario ankštumo sindromą kaip atskirą sąvoką rotatorių manžetės ligų pogrupyje. Jis taip pat pasiulė dalį rotatorių manžetės, kuri suspaudžia antdyglinio raumens sausgyslę tarpkauliniame tarpe, vadinti ankštumo zona. Dėl progresuojančio uždegiminio vyksmo peties sąnario minkštosiose struktūrose bei užsitęsusio degeneracinio ligos pobūdžio petyje negalima atlikti visaverčio judesio arba jis lydimas didelio skausmo. Toks peties sąnario silpnumas literaturoje gali buti sutinkamas „skausmo arkos“ pavadinimu.

Aprašytosios peties komplekso strukturos normoje leidžia atlikti visus judesius per peties sąnarį, tik riboja žąsto atitraukimą iki 90 laipsnių. Sumažėjus peties skliauto tarpui dėl jame esančių minkštųjų audinių pakenkimo pasėkmių (pabrinkimo, hemoragijų ir kt.), judesių metu tarp žastikaulio didžiojo gumburėlio ir mentės petinės ataugos suspaudžiami tarp ju esantys antdyglinis raumuo ir jo sausgyslė bei rotatoriu manžetės raumenys. Dėl to atsiranda taip vadinamas peties sanario ankštumo sindromas (PSAS), kurio dažniausi simptomai yra skausmas ir peties sąnario funkcijos sutrikimas. Užsitęsus šiam sindromui, prasideda rotatorių manžetės raumenų įplyšimai, kurie dar labiau pablogina ligonio buklę.

Rotatorių manžetės raumenų pažeidimui įtakos turi keletas veiksnių. Dėl antdyglinio raumens sustorėjimo padidėja trintis tarp didžiojo žąstikaulio gumburėlio ir apatinio petinės ataugos paviršiaus bei snapinio peties raišcio. Tai ypač žalinga tais atvejais, kai atliekamas dažnas, didele jėga rankos judesys virš galvos (pvz., metimai, plaukimas).

Dėl ankštumo siaurame kanale antdyglinis raumuo yra labiau suspaudžiamas, o tam užsitesus prasideda uždegiminis procesas. Tai atsitinka ypač dažnai, kai žastikaulis pakeltas ir žastas pasuktas i išore. Rotatorių manžetės raumenų suspaudimą gali sąlygoti bet koks rotatorių manžetės raumenų funkcijos sutrikimas atliekant atitraukimą ir žastikaulio galvos judesi žemyn.

Peties sąnario ankštumas gali pasireikšti dar ir dėl mentės petinės ataugos formos. Yra skiriami trys mentės petinės ataugos tipai: plokšcia, išlenkta ir kablio formos. Buvo pastebėta, kad asmenys, kurių ši atauga yra kablio formos, turi didesnį polinkį tendinitui (sausgyslių uždegimui) arba rotatorių manžetės plyšimams, ir šie atvejai konservatyviu būdu gydomi neefektyviai. Mentės petinės ataugos forma įvertinama radiologiniais metodais, kurie padeda nustatyti tikslią peties sąnario ankštumo priežastį.
Peties sąnario ankštumas gali atsirasti dėl nepakankamos audinių mitybos, nes rotatorių manžetės raumenyse bei ankštumo sindromo pasireiškimo vietoje nėra tankaus kraujagyslių tinklo. Tai lemia ilgesnį reabilitacijos laikotarpį. Antdyglinio bei pomentinio raumenų mityba ypač pablogėja, kai raumenys būna įtempti ilgesnį laiką, o nuleistos rankos svoris dar daugiau prisideda prie šių įtampų susidarymo peties sąnaryje, nes tempiasi raumenų sausgyslės. Pasyvi ar aktyvi sausgyslių įtampa sudaro reliatyvias sąlygas vietinės išemijos pasireiškimui. Šis fenomenas pasireiškia, kai petys dienos eigoje laikomas pakeltas ir horizontaliame pritraukime.

Mažojo sukamojo raumeno funkcijos nepakankamumo priežastys gali būti šios:
I. Subakromialinio tarpo (Outlet impingement – supraspinatus outlet) susiaurėjimas:
1. Petinės ataugos priekinė kaulinė išauga.
2. Lanko ar kablio formos petinė atauga.
3. Nuožulni petinė atauga.
4. Peties ir raktikaulio sąnario kaulinės išaugos.

II. Kiti ankštumo sindromo mechanizmai (non-outlet impingement):
A. Žastikaulio galvos duobės sumažėjimas:
1. Kaklo stuburo dalies osteochondrozė.
2. Viršmentinis neuritas (Incisura scapulae sindromas).
3. Mažojo sukamojo raumeno plyšimas.
4. Dvigalvio raumens ilgosios sausgyslės plyšimas.
B. Aukštai iškilæs didysis gumburėlis:
1. Blogai suaugæs arba nesuaugæs.
2. Protezo žastikaulinio komponento žema padėtis.
C. Glenohumeralinio sukimosi taško poslinkis (peties atramos taško poslinkis):
1. Žastikaulio galvos ar sąnarinės duobės pokyčiai(reumatoidinis artritas, žastikaulio galvos rezekcija).
2. Raiščio laisvumas (kelių krypčių nestabilumas).
D. Peties pakabos susilpnėjimas;
1. Įsisenėjęs raktikaulio akromialinio galo išnirimas,
2. M. trapezius parezė (neuritis n. accessorius – XI CNS nervas, C3-C4).
E. Petinės ataugos defektas:
1. Os acromiale
2. Blogai suaugusi ar nesuaugusi petinė atauga.
3. Įgimta patologija (Erbo parezė).
F. Surandėjusios ir padidėjusios sukamojo raumeno sausgyslės bei tepalinis maišelis:
1. Gausus lėtinis kalcio kaupimasis sausgyslėse.
2. Lėtinis bursitas dėl nuolatinio mikrotraumo (darbas pakeltomis rankomis).
G. Viršutinės galūnės pokyčiai:
1. Paraplegija.
2. Amputacijos.
Dažnai mažuosius sukamuosius raumenis bei jo sausgysles veikia kelios priežastys. Sėkmingam gydymui būtina šias priežastis nustatyti ir gydymo būdu pašalinti.

Klinikinio ištyrimo seka
Ligonis turi būti tiriamas nuosekliai įvertinant visus skundus, testus bei instrumentinius tyrimus.

Ligonio ištyrimą sudaro šie etapai:
• anamnezė (ligos istorija);
• apžiūra;
• palpacija;
• judesio analizė;
• raumeno funkcijos testai;
• specialūs funkciniai testai;
• nestabilumo testai;
• rentgenologinis ištyrimas;
• minkštojo audinio instrumentiniai tyrimai (ultragarsu, magnetiniu branduolio rezonansu, kompiuterine tomografija).

Daugiau informacijos apie peties sąnario ankštumą ir jo gydymą rasite interneto svetainėje www.fizioklinika.lt

Taip pat skaitykite:

Stuburo isvaržos gydymas: www.stuburoisvarza.lt

Nugaros skausmai, gydymas Vilniuje: www.nugaros-skausmas.lt

Stuburo skausmai: www.stuburoskausmai.lt


Osteohondrozė

balandžio 4, 2011

Osteochondrozė

Dažnai juokaujama, kad osteochondrozė – mokestis už vaikščiojimą stačiomis. Nė vienas iš keturkojų šia liga neserga!

Daugiau informacijos apie ostechondrozę rasite interneto svetainėje www.fizioklinika.lt

Osteochondrozė – liga, kuri pažeidžia tarpslankstelinius diskus, slankstelius, stuburo raiščius. Patologiniai procesai iš pradžių veikia kaulus ir raiščius, bet apie ligą mes sužinome tik tuomet, kai atsiranda komplikacijų – prasideda skausmai, raumenų atrofija, vidaus organų veiklos sutrikimai.

Osteohondrozės gydymas

Slankstelius jungia apvalūs kremzliniai intarpai – tvirti, bet elastingi, leidžiantys stuburui lankstytis. Tarpslankstelinių diskų viduje yra pusiau skysta kremzlinė substancija, prilygstanti amortizatoriui. Slankstelius prilaiko kaklo, nugaros, juosmens ir net pilvo raumenys: stuburui labai svarbus jų tvirtumas. Metams bėgant, tarpslanksteliniai diskai ima sausėti, plonėti ir pradeda blogiau amortizuoti smūgius. Žiedinės jų skaidulos taip pat praranda elastingumą bei tvirtumą ir blogiau fiksuoja slankstelius, o kartais net įplyšta. Kartais joms įplyšus išsiveržia pusiau skystas pulpinis branduolys, ir susiformuoja vadinamoji disko išvarža. Ji gali suspausti šalia esančią nervo šaknelę ir sukelti stiprų skausmą, kuris dažnai įvardijamas kaip “radikulitas“. Nemažai problemų pridaro ir slankstelių nestabilumas, kitaip sakant, pernelyg didelis paslankumas. Pasislinkę slanksteliai gali suspausti kraujagyslę arba nugaros smegenis, jų ataugas, – pasitaiko tokių komplikacijų. Bet dažniausiai išsivysto osteochondrozė, sukelianti raumenų spazmus ir nuolatinius skausmus.

Kam gresia osteochondrozė ? priežastys

  • Sėdimas darbas. Moksleiviai, studentai, biurų darbuotojai, pardavėjai priversti daug sėdėti, todėl didelis krūvis tenka stuburui, ypač jeigu jie sėdi netaisyklingai (kūprinasi, pasilenkia į priekį arba į šoną).
  • Dideli fiziniai krūviai taip pat gali būti ligos priežastis. Osteochondroze gali susirgti ir jaunas sportininkas. Šia liga dažnai suserga ir statybininkai, krovikai, kelininkai.
  • Paveldimumas. Tėvai gali perduoti savo vaikui eiseną, laikyseną, dėl kurios stuburo krūvis pasiskirsto nevienodai, todėl yra pažeidžiami tarpslanksteliniai diskai. Paveldėti galima ir kremzlinių audinių sandaros, jų cheminių savybių ypatumus, todėl tarpslankstelinis diskas bus mažiau atsparus krūviams, lengviau pažeidžiamas. Taip pat yra pastebima, kad osteohondroze dažniau serga moterys, negu vyrai. Moterims ji gali išsivystyti nėštumo periodu arba nuolatos avint aukštakulnius batelius.
  • Nepatogi kūno padėtis dirbant. Jeigu žmogus ilgai būna nepatogioje padėtyje (dažytojas – atlošta galva, chirurgas- palinkęs virš operacinio stalo) – tai irgi blogai veikia stuburą. Osteohonrozę dažnai turi ir muzikantai (smukininkas laiko galvą pakreipęs į šoną, violančelininkai, akordeonistai, siuvėjai ir t.t.).
  • Traumos. Tai taip pat gali būti viena iš priežasčių, dėl kurių susergama osteochondroze. Kritimai iš aukščio, įvairūs kaulų lūžiai ir patempimai, nes jie įtakoja žmogaus kūno biomechaniką, bei raumenų disbalansą.

  • Stresai. Stuburą nemažai veikia ir nervingumas, dažni stresai. Dėl stresų ir nervingumo dažniausiai kamuoja kaklo osteochondrozė. Tuomet svaigsta ir skauda galvą, atsiranda nerimas, depresija.

Ka reikia daryti, kad neskaudėtų nugaros?

  • Taisyklingai kelti ir nešti sunkius daiktus. Reikia ne pasilenkti, o pritūpti. Nešti sunkius daiktus reikėtų ne viena ranka, o paskirstyti svorį po lygiai.

  • Jeigu tenka ilgai stovėti, tuomet geriau ieškoti atramos arba įtempti pilvo ir sėdmenų raumenis, kad sumažėtų stuburui tenkamas krūvis.
  • Sėdėti taisyklingai. Reikia stengtis sėdėti tiesiai, atsiremti į kėdės atlošą, pėdas pastatyti ant grindų, kad keliai būtų 90laipsnių kampu, o ne sukryžiuoti po kėde.
  • Miegoti ant neišgulėto čiužinio. Vietoj pagalvės naudoti volelį, arba susuktą rankšluostį.
  • Reikia saugoti stuburą, stengtis nesusitrenkti, taip pat stuburui kenkia šokinėjimas, bėgiojimas kietu pagrindu.
  • Šaltis taipogi gali kenkti stuburui sukeldamas refleksinius spazmus.
  • Kūno svoris. Kuo didesnis kūno svoris, tuo labiau yra spaudžiami tarpslanksteliniai diskai.
  • Jeigu dažnai nešiojate aukštakulnius arba avite nepatogią avalinę, naudokite vidpadžius.

MANKŠTA GALI ATSTOTI VAISTUS!

Apsilankykite pas kineziterpaeutą, kad sudarytų specialią mankštą, pagal tai, kaip dirba Jūsų kūno raumenys ir Jūsų biomechanika. Atlikite šią mankštą kiekvieną rytą.

Šiek tiek statistikos:

  • osteochondroze serga 40-80 proc. pasaulio gyventojų;
  • dažniausiai šia liga suserga vyresni kaip 30 metų žmonės;
  • moterys osteochondroze serga dažniau nei vyrai, tačiau vyrai serga sunkiau;

Daugiau informacijos apie juosmens skausmą rasite interneto svetainėje www.fizioklinika.lt

Skaitykite daugiau:

Straipsnis: “Viskas apie juosmens skausmą“ http://www.fizioklinika.lt/lt_viskas_apie_juosmens_skausma/publikacija/idd/158

Straipsnis: “Apatinės nugaros dalies skausmas“ http://www.fizioklinika.lt/lt_apatines_nugaros_dalies_skausmas/publikacija/idd/160/

Straipsnis: “Stuburo išvarža – viena iš nugaros skausmo priežasčių“ http://www.fizioklinika.lt/lt_tarpslankstelinio_disko_isvarza/publikacija/idd/179

Stuburo išvaržos gydymas: http://www.stuburoisvarza.lt/

Nugaros skausmai: http://www.nugaros-skausmas.lt/

Stuburo skausmai: http://www.stuburoskausmai.lt/



Kaklinė stuburo dalis

liepos 12, 2010

Kaklinė stuburo dalis

Daugiau informacijos rasite interneto svetainėje www.fizioklinika.lt

Kaklinės stuburo dalies patologija aprašoma jau antikiniais laikais. Egipte rastas papirusas, kuriame daugiau kaip prieš 5000 metų aprašyti kaklo patempimai ir dislokacijos. Hipokratas, kuris gimė 460 m.pr.m.e., yra kaklinės stuburo dalies trakcijos (tempimo) idėjos pradininkas, jis taip pat nustatė, kad kaklinės dalies stuburo pažeidimai gali būti paralyžiaus priežastis.

Kaklinės srities patologija klinikinėje praktikoje pasitaiko dažnai. Apie 13% moterų ir 9% vyrų bendroje populiacijoje jaučia kaklo skausmą, su ar be rankos skausmais. Vienas iš trijų asmenų yra bent kartą gyvenime patyręs kaklo skausmą. Skausmas dažniausiai pasireiškia darbo vietoje, 51% – 80% dirbančiųjų gali nurodyti kaklo ir rankos skausmo epizodą. Skausmo epizodai darbe su amžiumi dažnėja. 25 – 29 metų amžiaus grupėje 25% – 30% žmonių skundžiasi kaklo sustingimu, o 5% – 10% patiria skausmo plitimą į ranką. Virš 45 metų amžiaus apie 50% žmonių skundžiasi kaklo sustingimu, o 25% – 40% plintančiu į ranką skausmu.

Dažnai kaklinė sritis nukenčia autoįvykių ar kitų traumų metu.

Lėtinis kaklo skausmas statistiškai reikšmingai koreliuoja su pirminiais kaklo, nugaros, peties pažeidimais; su darbu susijusiu psichologiniu stresu; su fizine įtampa.

Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad kaklo srities skausmus gali sukelti ir vidaus organų patologija, uždegiminiai, infekciniai procesai bei navikai.

Prieš  suteikiant kvalifikuotą pagalbą, reikia išmanyti kaklo srities anatomiją, biomechaniką, pažeidimų priežastis ir mechanizmus.

 Kaklo srities anatomija ir biomechanika

 Kaklinė stuburo dalis yra pati mobiliausia stuburo dalis, atlieka tris pagrindines funkcijas:

  • Yra atrama galvai ir suteikia jai stabilumą.
  • Suteikia galimybę galvai atlikti judesius visose plokštumose.
  • Apsaugo šalia kaklo einančias struktūras: stuburo smegenis, nervų šakneles, slankstelines arterijas.

Dėl traumos ar ligos sutrikus šioms pagrindinėms kaklinės stuburo dalies funkcijoms, gali pablogėti sveikata ar atsirasti negalia.

LITERATŪRA:
Donald A. Neumann. Kinesiology of the musculoskeletal systems. Foundations for Rehabilitation, 2th edition, 2010.

Apie kaklo srities problemas skaitykite:

Ilgųjų galvos ir kaklo raumenų pažeidimai: http://www.fizioklinika.lt/lt_ilguju_galvos_ir_kaklo_raumenu_pazeidimai/publikacija/idd/228/

Tortikolis (kreivakaklystė): http://www.fizioklinika.lt/lt_tortikolis_kreivakaklyste/publikacija/idd/222

Stuburo išvaržos gydymas: http://www.stuburoisvarza.lt/

Nugaros skausmai: http://www.nugaros-skausmas.lt/

Stuburo skausmai: http://www.stuburoskausmai.lt/